Gegužės 11 diena, Vilnius

Diena slinko į pabaigą. Ėmė vakaroti, o aš vis niekaip negalėjau išsikrapštyti iš darbo. Sėdėjau ir dūmojau. Mąsčiau apie gyvenimą, jo nenuspėjamumą ir įvairias vingrybes, į kurias patenkame kiekvienas iš mūsų. Tik vieniems labiau “pasiseka” – jiems gyvenimas duoda ir dar pasivijęs prideda. Kad maža nepasirodytų…

Šios dienos istorija

Jos gyvenimas prasidėjo kūdikių namuose, vėliau – vaikų namai, internatas. Artimų giminaičių taip ir neatsirado, kurie būtų norėję priglausti našlaitę. Nežiūrint valdiškos duonos ir atšiaurios aplinkos, mergaitė augo guvi, linksma ir didžiulė optimistė. (Konsultacijos metu tuo įsitikinau pati: jos humoro jausmas buvo tiesiog tobulas). Ir drąsi. Žingeidi. Pasiaukojanti. Nuotykių ieškotoja. Ši paskutinė savybė ir tapo jos sėkmių ir nesėkmių priežastimi. Penkiolikos metų patyrė seksualinę prievartą. Niekam nepasiskundė, savyje užgniaužė skausmą ir gėdą. Po internatinės mokyklos išvyko mokytis į didesnį miestą. Svajojusi tapti vaikų darželio auklėtoja, pasirinko spaustuvininkės specialybę. Tiesą pasakius, nelabai turėjo tuo metu iš ko rinktis. Kadangi mėgo skaityti, nusprendė, jog dirbama spaustuvėje tokią galimybę turės. Mokslai ėjo į pabaigą, kai suprato, kad laukiasi. Ir vėl skaudus suklupimas ant nelygaus ir duobėto gyvenimo kelio. Naivuolė pasitikėjo vyresnio vyro gražbylystėmis ir kalbomis apie amžiną meilę. Pasirodė, jog jis vedęs ir turi vaikų. Davė pinigų abortui ir viso gero. „Stovėjau gatvėje ir žliumbiau pasikūkčiodama. Norėjau, kad žemė skradžiai prasivertų ir mane prarytų. Neprarijo. Matyt, ne jos skonio buvau – šypsena veide nebuvo nei liūdna, nei linksma. Lengva saviironiška gaida klientės balse ir tiek.“

Per savo gyvenimą ji pakeitė ne vieną profesiją, ne vieną dešimtį darboviečių. Kai kada išeidavo pati, kai kada atleisdavo iš darbo. Buvo gyvenime ir alkoholio periodas. Vyrų iš savo gyvenimo neišbraukė, nors buvo sau prisiekusi daugiau niekada niekada neprasidės su jokiu vyru. Prasidėjo. Ir ne kartą. Asmeninio gyvenimo laimė klaidžiojo svetimais kiemais, lyg specialiai apeidama meilės ir švelnumo išsiilgusios moters namų duris. Našlaitės dalia lyg prakeikimas sekiojo iš paskos ir skaudžiai degino vienišą širdį. Draugių ir draugų ji turėjo apsčiai. Užmegzti naują pažintį nesudarė jokių rūpesčių. Vieną kartą, viena iš tokių draugių ėmė gundyti išvažiuoti į užsienį. Neva, darbas, pinigai, garantijos. „Nebuvo kas paprotina, tai ir sutikau“. Dirbo viešbutyje, tvarkė kambarius. Gyveno keturios viename mažame kambarėlyje: dvi lenkės ir slovakė. Po kelių mėnesių pastebėjo, kad ėmė dingti jos daiktai. Užsiminė apie tai kambariokėms. Kadangi nepagautas ne vagis, teko vertingesnius daiktus nešiotis su savimi į darbą. Dar mėnesio ją pasikvietė viešbučio menedžeris ir apkaltino vagyste. Išmetė ne tiki š darbo, bet ir iš kambario, kuriame gyveno. Pinigų turėjo labai nedaug. Nes taupyti niekada nemokėjo. Priglaudė pažįstami. Žadėjo padėti su darbu. Po savaitės gavo pasiūlymą dirbti fabrike. Sutiko. Darbas buvo sunkus, bet moteris džiaugėsi, kad turės pinigų duonai. Praėjo keli mėnesiai. Jau galėjo susimokėti ją priglaudusiems žmonėms nuomą už kambarį. Po metų ji susipažino su užsieniečiu vyriškiu. Nevedęs, gyveno su mama. Ramaus būdo, be galo jautrus ir tylus. Manė, jog išlošė aukso puodą. Neilgai trukus jis pasipiršo. Ištekėjusi persikėlė į jo namus. Ji taip norėjo savo namų ir šeimos, jog buvo pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik jos vyras ir anyta būtų ja patenkinti. O jie ir naudojosi jos paslaugumu. Taip, nepastebimai, ji tapo verge Izaura. Dienomis tenkino kaprizingos anytos norus, o naktimis – keistomis seksualinėmis fantazijomis apsėstą vyrą. Po jaunystėje patirto aborto, jai sunkiai sekėsi pastoti. Gydytojai problemų nematė, tačiau visos pastangos susilaukti vaikelio buvo bergždžios. Po ketverių metų pasimirė vyro motina. Moteris mane, kad dabar su vyru pradės normaliai gyventi. Kur tau! Atsipeikėjęs po netekties, jis ėmė ją kaltinti, jog tai ji kalta dėl motinos mirties. Kad blogai ja rūpinosi, kad visada troško jos mirties. Ir taip toliau, ir panašiai. Moteris vis bandė raminti, teisintis, gintis, nuleisti juokais ar negirdom. Bet viso ko pikas buvo tada, kai jis ją surišo ir išprievartavo. Ir vėl viską nurijo, užblokavo savo viduje skausmą, kad šis nedrįstų nė krustelėti. Susirinko daiktus ir išėjo iš namų. Likti svetimoje šalyje nebenorėjo. Grįžusi į tėvynę susirado darbą parduotuvėje. Išsinuomojo butą, susitvarkė savo kasdienybę. Ir še tau kad nori – diagnozė. Krūtyje rastas piktybinis augliukas. Reikia skubiai operuoti. Metus trukęs gydymas ligą pažabojo. Tačiau atvėrė kitas žaizdas. Senas ir gilias. Visada optimistiška ir gyvenimą priimanti lyg vaikas, moteris labai lėtai, bet užtikrintai ėmė grimzti į depresijos liūną. Aplinkinius klaidino apsimestiniu pozityvumu, o likusi viena skendėjo vienišume ir liūdesy. Sakytume atsitiktinai, nors mes puikiai žinome, kad atsitiktinumų nebūna, ją pasikvietė draugė į sveikuolių stovyklą Palangoje. „Ir tada aš antrą kartą gimiau,- nusišypsojo moteris. Pamačiau kitą pasaulį, kurio nepažinojau ir net neįsivaizdavau tokį esant. Ir tame pasaulyje tebesu iki šiol“.

Aš paklausiau: „Ko tikitės iš manęs?“

Ji atsakė: „Patvirtinimo, kad esu teisingame kelyje ir kad galiu būti laiminga“

…

Atsakymą jai įgarsinau. Labai viliuosi, jog mano įžvalgos šiai moteriai buvo naudingos. Linijos delne kinta tiek, kiek mes sugebame pakeisti savo mintijimą. Gerus dalykus savyje turime puoselėti, o netinkamus keisti. Va taip.