Liepos 14 diena, Vilnius

Diena prasidėjo siaubingai greitai. Visų pirma, pramiegojau. Žadintuvas suskambėjo laiku, tačiau dėka mano mylimo vyro, išsiugdžiau blogą įprotį – dar kelias minutes pasivolioti lovoje. Mano „pasivoliojimas“ kainavo rytinę mankštą, pusryčius ir paliktus raktus nuo namų. Žodžiu, viskas vertėsi kūliais. Skubėjau į darbą, nes klientas jau laukė. Tekina atsiradau prie kabineto durų. Laime, iš vakaro buvau viską pasiruošusi, tai neužtrukau ilgiau nei minutės, o solidaus amžiaus vyro delnų atspaudai jau buvo ant popieriaus.

Jis kreipėsi labai rimtu klausimu. Gydytojai jam diagnozavo ligą (neminėsiu jos pavadinimo, nes , tiesą pasakius, neatsimenu). Žodžiu, jis manęs klausia: kas jo laukia. Hmm. Apie tai kiek žmogui atseikėta metų niekada nekalbu. Ir ne todėl, kad negalėčiau pamatyti. Dėlto, kad nenoriu matyti. Ne mano čia reikalas. Ir taškas. Žodžiu, jis teiraujasi, ką jam daryti, nes turi savo įmonę. O ir šeima…

– Šeima jūsų graži, darni, – konstatuoju. – Čia bus viskas gerai. Tačiau su jūsų darbu – sudėtingas reikalas. Turiu du rimtus argumentus, dėl kurių teks apsvarstyti savo tolesnę veiklą. Pirmas argumentas – jūs ne verslininkas. Antras argumentas – jūs ne vadovas.

Jo veide tikėjausi pamatyti nuostabą. Tačiau jis tik atsiduso…. su palengvėjimu.

 Dėstau toliau savo mintis:

– Jūsų delno testas man rodo, kad galite būti puikus strategas, bet negalite būti verslininku. Jums nevalia orientuotis į pelną. Taip jau yra. Galite kurti idėjas, projektus – tačiau jokiu būdu neskaičiuoti ir neplanuoti pelno. Antras dalykas, jūsų Jupiterio (1) pirštas gerokai trumpesnis už Apolono (2),- rodau jam pirštų skirtumus.- O tai rodo, kad esate puikus specialistas, bet ne vadovas. Žmonės jūsų neklausys, visus jų neatliktus darbus teks daryti jums pačiam.

Jis linkteli galva. Taip ir yra. Jis dar pasakė, kad kiekvienas susirinkimas su darbuotojais jam kainuodavo be galo daug energijos. Ir tai tęsėsi dešimt metų. Laikui bėgant jis tiesiog pradėjo visaip kaip vengti akistatos su savo kolektyvu. Aš linguoju galva: tai ar taip turi elgtis tikras vadovas?

Mano patarimas buvo toks: įmonės uždarinėti nereikia. Galimi du variantai: nusamdote direktorių, tegul vadovauja visiems darbams. Antra galimybė: parduoti įmonę.

Vyriškis prasitarė, kad jau kuris laikas ieško sau pamainos. Kol kas sunkiai sekėsi. O dėl pardavimo jis pagalvos. Gal bus verta.

•••

Pastaba.  Praėjo geri metai. Visai atsitiktinai susitikau jį mieste. Pasiteiravau apie sveikatą. Jis maloniai nusišypsojo ir pasakė, kad kol kas jaučiasi gerai, liga neprogresuoja. Su darbu susitvarkė taip: dalį akcijų pardavė savo giminaičiui. Jis ir vadovauja įmonei. Vyriškis mėgaujasi laisve ir galimybe daugiau laiko praleisti su šeima. Atsirado laiko ir naujam pomėgiui – rašymui. Džiugu – ką ir besakyti.