Dermatoglifikos istorija

Priešistorinių laikų rankos atspaudai su linijų raštais atrasti Naujoje Škotijoje. Senovės Babilone pirštų atspaudai buvo naudojami ant molio lentelių dalykinių sandėrių metu. Senovės Kinijoje nykščio atspaudai buvo rasti ant molio plokštelių. Graikų gydytojas Hipokratas ir Galenas (apie 130-200 m.) abu jie mokėjo panaudoti palmistrijos žinias klinikinei pagalbai. Julius Cezaris (102-44 pr.Kr.) sprendė (teisė) savo žmones remdamasis palmistrijos žiniomis. 14 a. Persijoje, įvairūs oficialūs vyriausybiniai dokumentai turėjo pirštų atspaudus (atspaudas kaip leidimas), ir vienas vyriausybinis pareigūnas, gydytojas, stebėjo, kad nebūtų dviejų vienodų pirštų atspaudų. Vėliau Dr. Carl Carvus, Saksonijos karaliaus gydytojas, (19 a.) prabilo apie asmens delną. Genetikos, psichologijos ir teismo medicinos vystymasis stumtelėjo palmistriją į moderniuosius laikus. 1901 m. Skotland Yard pritaikė pirštų atspaudų naudojimą kaip tardymo ir atpažinimo metodą. Medicinos tyrinėtojai studijavo odos pavyzdžius (dermatoglifika), ir nustatė atitikimus tarp genetinių nukrypimų ir neįprastų ženklų bei žymių ant rankų. Tyrinėjimai nustatė ryšį tarp specifinių pirštų atspaudų ir širdies ligų.

Marscello Malpighi (1686)

Marcello Malpighi, anatomijos profesorius iš Bolonijos Universiteto, savo traktate pažymėjo keterą (arka), spiralę ir kilpą pirštų atspauduose. Tačiau jis nenurodė jų reikšmių, pagal kurias būtų galima identifikuoti asmenį. Odos sluoksniai buvo pavadinti jo vardu; “Malpighi” sluoksnis, kuris yra maždaug 1,8mm storio.

John Evangelist Purkinji (1823)

Breslau universiteto anatomijos profesorius, išspausdino savo tezes apie 9 pirštų atspaudų pavyzdžius, bet taip pat nenurodė jokių paaiškinimų apie pirštų atspaudų reikšmes asmenybės identifikavimui.

Sir William Hershel (1856)

Anglas pirmasis pradėjo naudoti pirštų atspaudus 1858 Liepą, kai seras William Hershel, Vyriausias Hooghy rajono teisėjas, Jungipoor’e, Indijoje, pirmas panaudojo pirštų atspaudus vietiniams sandėriams. Tenkinant įgeidį, ir be jokių minčių apie asmens identifikaciją, Herschel’il turėjo Rajyadhar Konai vietinio verslininko rankos atspaudą kitoje sutarties lapo pusėje. Idėja buvo paprasčiausia: “…atgrasinti (jį) nuo visokių minčių atsisakyti savo parašo”. Vietiniai buvo pakankamai paveikti, ir Herschel’is įvedė įprotį reikalauti delno atspaudų – ir vėliau, nesunkiai buvo imami dešiniosios rankos Smiliaus ir Didžiojo pirtų atspaudai – ant kiekvieno vietinio dokumento (sutarties). Asmeninis kontaktas su dokumentu, jie tikėjo, padarys sutartį labiau įpareigojančią begu ji būtų paprastai pasirašyta. Tokiu būdu, pirmasis platus panaudojimas, priešingai šių dienų pirštų atspaudų

panaudojimui, buvo ne mokslinio pagrindo, bet kaip prietaringas tikėjimas. Kadangi jo pirštų atspaudų kolekcija augo, vis dėlto, Herschel’is pradėjo atkreipti dėmesį, kad rašaliniai atspaudai, iš tikrųjų, galėtų patvirtinti arba nepatvirtinti tapatumą. Kol jo patyrimas su atspaudais buvo ribotas, seras Herschel’is asmeniškai įsitikino, kad visi atspaudai buvo unikalūs, ir tokie pat ilgalaikiai, kad išlieka visą žmogaus gyvenimą, o tai jį paskatino platesniam jų naudojimui.

Alphonse Bertillon – 1870

Apie 1870 Prancūzų antropologas išrado kaulėtos kūno dalies matavimo sistemą ir ją aprašė. Ši išmatavimų sistema buvo suvesta į formulę, kuri, teoretiškai, galėjo liesti tiktai vieną asmenį ir negalėjo keistis per visą jo suaugusiojo gyvenimą. Ši Bertillon’o Sistema pavadinta išradėjo vardu ir buvo priimta tik po 30 metų. Gal būt ji niekada ir nebūtų buvusi išaiškėjusi, jei ne vienas 1903 metų įvykis, kai vienas vyras vardu Will West buvo nuteistas į kalėjimą Leavenworth, Kansas. Tačiau tuo metu kalėjime jau kalėjo vienas kalinys, kurio tikslius matmenis turėjo Bertillon’as ir jo vardas buvo William West. Ištyrus, paaiškėjo, jog čia iš tiesų yra du vyrai. Jie atrodė beveik vienodi, bet buvo be įrodymų savo tarpusavio ryšyje. Jų vardai atitinkamai buvo Will ir William West’ai. Jų matmenys pagal Bertillon’ą buvo pakankamai aiškūs, rodantys kad tai vienas ir tas pats asmuo. Tačiau, pirštų atspaudų sugretinimas labai greitai ir teisingai nustatė, jog tai yra du skirtingi žmonės. Vėliau paaiškėjo, jog Wst’ai buvo identiški broliai dvyniai.

Dr.Henry Faulds – 1880

1870, Dr. Henry Faulds, Britų vyriausias chirurgas iš Tsukiji ligoninės Tokijuje, Japonija, susidomėjo paskaitomis apie “ odos-raukšles” po to, kai pasirodė žinutė apie pirštų ženklus ant keramikos indų egzempliorių iš priešistorinių laikų. Mokytas ir darbštus žmogus, Dr.Faulds suprato pirštų atspaudų svarbą ne tik kaip identifikavimo metodą, bet ir išrado metodą kaip juos klasifikuoti. 1880 Faulds persiuntė savo paaiškinimus apie savo klasifikacijos sistemą ir rašalinius formų pavyzdžius, serui Charles Darwin. Darwin’as tuo metu jau buvo amžiuje ir sirgo, todėl informavo Dr. Faulds’ą, kad jis negalės jam pagelbėti, tačiau pažadėjo visą gautą medžiagą persiūsti savo pusbroliui Francis Galton. 1880 Faulds taip pat publikavo straipsnį moklsiniame žurnale “Nautre” (nature). Jis rašė, kad pirštų atspaudai yra kaip asmens identifikavomo reikšmė, ir kad spaustuvinių dažų naudojimas yra vienas iš būdų kaip tuos atspaudus gauti. Jis taip pat pasidžiaugė savo pirmuoju nuimtu atspaudu nuo butelio (riebus kairiosios rankos pirštų atspaudas).

Gilbert Thompson – 1882

1882 Gilbert Thomson U.S. Geologas tyrinėtojas iš New Mexico, panaudojo savo asmeninį pirštų atspaudą ant dokumentų, kad išvengtų klastotės. Tai pirmas žinomas atspaudų panaudojimo atvejis Jungtinėse valstijose.

Mark Twain (Samuel L.Clemens) – 1883

Marko Tveno knygoje “Life on the Mississippi” (“Gyvenimas ant Misisipės”), žudikas buvo atpažintas pagal pirštų atspaudus. Savo vėlesnėje knygoje MT “Pudd’n Head Wilson”, aprašė dramatišką teismo bylą, kurioje buvo identifikuojami piršto atspaudai. Pagal šią knygą buvo sukurtas ne vienas kino filmas.

Sir Francis Galton – 1888

Seras Francis Galton, Britų antropologas ir Charles Darwin pusbrolis, pradėjo pirštų atspaudų reikšmių stebėjimą 1880. 1892 jis išspausdino knygą “Fingerprints”, asmenybės atpažinimas ir atspaudų ilgalaikiškumas. Į knygą buvo įtraukta pirmoji pirštų atspaudų klasifikacijos sistema. Galtono pagrindinis domėjimasis pirštų atspaudais buvo kaip būdas išsiaiškinti paveldimumą ir rasinį foną. Laikui bėgant jis atrado, kad atspaudai yra svarbūs ne tik kaip asmenybės protavimo gabumų ar genetinės istorijos informacijos teikėjai. Jis buvo pasirengęs moksliškai įrodyti tai, apie ką Herschel’is ir Faulds’as tik įtarinėjo: kad pirštų atspaudai nesikeičia visą žmogaus gyvenimą ir kad nėra dviejų panašių atspaudų. Pagal jo išvadas, jog tikimybė , kad pora dviejų vienodų pirštų atspaudų gali būti lygi 1 prie 64 bilijonų. Galton’as nustatė charakteristikas tų pirštų atspaudų, kuriuos galėjo identifikuoti. Šios kelios charakteristikos (minutia) yra naudojamos kaip pagrindas ir šiandien, ir dažnai vadinama “Galton’o Detalės”.

Juan Vucetich

1891 Juan Vucetich, Argentinos Policijos pareigūnas, pirmasis pradėjo vesti pirštų atspaudų bylas pagal Galton’o pavyzdžių tipus. Visų pirma, jis įtraukė Bertillon’o Sistemą. 1892 Juan Vucetich padarė pirmąjį nusikaltėlio pirštų atspaudų atpažinimą. Jis sugebėjo identifikuoti moterį vardu Rojas, kuri nužudė du savo sūnus ir pati sau įsipjovė gerklę, tuo mėgindama suversti kaltę kažkam kitam. Jos kruvinas atspaudas buvo paliktas ant durų rėmo, įrodantis, jog būtent ji ir yra žudikė.

Sir Edward Henry

1891 balandžio 2 dieną, Henris buvo paskirtas į Vyriausiojo inspektoriaus vietą Bengalijos Policijoje. 1892 policijoje buvo įdiegta antropometrinė matavimo sistema , kuria paliko Bertillion’as nusikaltėlių atpažinimui. Tuo pat metu, Henris susidomėjo Galton’o darbais bei kitais pirštų atspaudų panaudojimo būdais kriminalistikoje. Per 1894 Henris ir Galton’as reguliariai susirašinėjo laiškais, diskutuodami apie atspaudų svarbą. 1896 sausį Henris išleido Bengalijos Policijai potvarkį, kad nusikaltėlių dokumentuose būtų parodyti ne tik antropometriniai duomenys, bet taip pat būtų ir pirštų atspaudai. Padedant Azial Haque ir Hemchandra Bose , Edward Henry toliau tobulino klasifikacijos sistemą tarp 1896 liepos iki 1897 vasario. Henrio pirštų atspaudų sistema įgaliojo, kad pirštų atspaudai būtų lengviau surūšiuoti, randami ir išimami iš eilės tūkstančių kitų atspaudų. Ši nesudėtinga sistema kelių metų bėgyje paplito po visą pasaulį. 1887 kovą buvo įkurta komisija Kalkutoje, kad ištirtų abi identifikavimo sistemas. Jie padarė teigiamas išvadas dėl Henry’io pirštų atspaudų sistemos ir 1897 liepą General gubernatorius pristatė sistemą Britaniškajai Indijai. Po trejų metų Henry’s buvo pakviestas į Londoną, į Belper’io Komisiją, kuri rengė asmens identifikavimo policijoje problemų sprendimą. Henry’s buvo išsiųstas į Natal’io koloniją Pietų Afrikoje, padėti reorganizuoti vietinės policijos pajėgas ir įkurti vieno asmens biurą Pietermartzburge, kuris vėliau pasitvirtino sėkmingu darbu. 1901 Henry’s buvo vėl pakviestas į Britaniją ir gegužės 31 d. buvo paskirtas į Kriminalinių Nusikaltimų Tyrimo departamentą Komisaro asistento pareigoms Scotland Yard’e. 1901 liepą buvo įkurtas pirmasis pirštų atspaudų biuras Jungtinėje Karalystėje, Scotland Yard’e.

1903 New York’o (Jungtinės Valstijos) kalėjimuose pirmą kartą buvo pradėta naudoti pirštų atspaudų atpažinimo sistema.

1905 Pirštų atspaudų sistema pradėta naudoti U.S. armijoje.

1918 Edmond’as Locard’as parašė, kad jei tarp dviejų pirštų yra 12 bendrų požymių (Galton’o Detalės), tai to pilnai pakanka teigiamam atpažinimui. Dažniausiai buvo remiamasi 12 požymių variantu, tačiau Škotų ir Anglijos teisėta sistema įteisino 16 požymių standartą. Šiuo metu tiek Anglijoje, tiek JAV yra naudojama atpažinimo sistema be numerių.

1931 Detektyvas Sergeant Bertie Hammond’as pirštų atspaudų ekspertas iš Shieffield’o policijos, persikėlęs į Glasgow įkūrė pirštų atspaudų ir fotografijų skyrių, pirmąjį Škotijoje.

1934 Kiti biurai iš Škotijos ėmė siųsti į Glasgow biurą pirštų atspaudus ir nusikaltimų aprašymų detales palyginimui. Biuras tęsė savo vystymąsi ir išsiplėtė iki mokymo centro, į kurį atvykdavo mokytis studentai tiek iš Škotijos bei Anglijos, tiek iš užsienio.

1942 Bertie Hammond atsistatydino turėdamas užtarnautą Detektyvų Vyriausiojo inspektoriaus vardą. Jo įpėdiniai įdiegė kitus atpažinimo metodus, tokius kaip raštas, delnas ir pėda, įrankiai ir padangų žymės.

1950 Pirštų atspaudų kolekcijoje jau buvo beveik 150000 atspaudų su daugiau nei 800 ištirtų nusikaltimų per metus.

1991 Įdiegta kompiuterinė pirštų atspaudų atpažinimo sistema.