D’Arpentigny savo tyrimus pradėjo visuomenės vakarėliuose, kurie buvo labai populiarūs tuometinėje Prancūzijoje. Juose lankydavosi daug matematikų, mokslininkų, inžinierių, o taip pat ir artistų, poetų, muzikantų. Jis ėmė stebėti ir žymėtis pirštų skirtumus.Vieni pirštai pasižymėjo gerokai gumbuotais sąnariais, kiti ties sąnariais buvo lygūs. Jis padarė išvadas, kad skirtingos pirštų formos atskleidžia tam tikras asmens mentalines savybes. D’Arpentigny pirmasis suformulavo rankos formų klasifikavimo sistemą. Iki to laiko, dauguma chiromantų labiau domėjosi delnu, linijomis bei ženklais, bet ne rankos formomis.

klasifikavimo sistema nei D’Arpentigny sistema. Jis rankas suskirstė į dvi pagrindines grupes: griebiantis tipas, geriau pritaikytas sugriebti ir sulaikyti; liečiantis tipas, geriau pritaikytas jausmui ir jutimui. Vėliau du pagrindiniai rankų tipai buvo suskirstyti į „elementarų“ ir „motorinį“ bei „jautrų“ ir „psichinį“ tipus. Tokiu būdu buvo sudaryta keturių pagrindinių tipų klasifikacinė sistema. Įdomu tai, kad jo pateikti šių rankų formų aprašymai tiksliai atitinka keturių elementų tipologiją, kuri gali būti koreliuojama su keturiais rankų formų tipais: žemė, oras, ugnis ir vanduo.

Carusas taip pat palygino žmogaus rankas su beždžionių rankomis ir pastebėjo, kad žmogaus pirštai yra proporcingai labiau išsivystę nei beždžionių. Jis teigė, kad išsivysčiusio žmogaus pirštų ilgis koreliuoja su sąmoningos minties raida. Taigi, pagrindinis jo požiūris yra žiūrėti į delną kaip į pasąmonės protą, o pirštai – į sąmoningą protą ir mintį. Tuo remiantis buvo pagrįsta keturių elementų rankų klasifikavimo sistema, kurią šiandien naudoja daugybė skaitytojų. Jo rankų klasifikavimo sistema nebuvo plačiai naudojama kitų chiromantų, išskyrus Charlotte Wolff. Vis dėlto tai buvo pirmasis mokslinis įnašas į chirognomijos tyrimą. Tai buvo pirmasis konkretus mokslinis tyrimas, parodantis, kad rankų forma atskleidžia kai kurias jų savininko psichoemocines savybes. Kaip ir Bell bei Wood Jones, Gustavo Caruso darbas davė nemažą mokslinę paramą rankos tyrinėjimui.

Jos antroji knyga „The Hands of Celebrities“ („Įžymybių rankos“) išleista 1896 m. Šioje knygoje yra rankų piešinių ir interpretacijų, kurie iš pradžių buvo išspausdinti ankstesniuose visuomenės žurnalo leidimuose. Joje buvo komikų, policininkų, teisėjų, gydytojų ir net žudikų rankas. Knygoje  taip pat buvo rankos iš Dartfordo prieglobsčio ir Viktorijos ligoninės vaikams. Jos inicijuotame rankų tyrime buvo pateikia pavyzdžių, kaip atrodo rankos asmenų, kenčiančių nuo beprotybės ir idiotizmo, taip pat paralyžiaus ir difterijos.

Katherine St Hill trečiasis darbas „The Book of the Hand“ („Delnų knyga“) išleista 1927 m. Ją sudarė trys tomai, kurioje dar labiau analizuojama medicininė rankos pusė. Pirmame tome išdėstomas visas chirologijos pagrindas, kuriame buvo siūlomi įvairūs būdai, kuo rankos tyrinėjimas gali būti naudingas visuomenėje, ypač švietimo ir profesinio orientavimo srityse. Antrasis tomas susijęs medicininėmis indikacijomis rankoje, trečiajame ji išdėstė astrologinę fiziognomiją.

W. Benhamas buvo vienas iš pirmųjų, kuris rinko iš Amerikos valstijos įkalinimo įstaigų kalinių atspaudus ir nuotraukas. Nuotraukų pavyzdžiai yra įdėti jo knygoje.

Williamas Benhamas nemažai dėmesio skyrė delno linijoms  ir pateikė nemažai pavyzdžių su įvairiomis delno linijų kombinacijomis. Jis aiškino, kad reikia negalima daryti interpretacijos tik pagal vieną ženklą. Delną reikia skaityti kaip visumą.

Remdamasis savo sukurta sistema apie asmenybės charakteristiką, jis pasiūlė išsamią profesinio orientavimo iš rankos sistemą. 1932 m. buvo išleista knyga „How to Choose the Vocations from the Hand“ („Kaip pasirinkti profesiją iš rankos“). Šis metodas susilaukė pasisekimo, nes Niujorke kartu su Profesinio orientavimo institutu jis įkūrė palmistrijos mokyklą, kuri buvo aktyvi iki šeštojo dešimtmečio.

Antroje 19 a. pusėje ypatingai išaugo susidomėjimas okultinėmis ir ezoterinėmis idėjomis, ypač buvo žavimasi Rytų mintimis ir Rytų tradicijomis. Indų jogai ir svamiai Anglijoje skaitė paskaitas ir demonstravo savo išmintį, budistiniai tekstai buvo verčiami į Europos šalių kalbas. Tuometinės grupės kaip “Theosophical Society” (Teosofinė Draugija) ir }”Golden Dawn” (Auksinė Aušra) skatino naujų egzotinių plitimą idėjų Europoje . Lygiagrečiai su okultinėmis idėjomis, vyko susidomėjimas vidinėmis proto galiomis. Sparčiai ėmė vystytis psichologija, ypač studijos apie psichoanalizės būdus. Sigmund Freud ir Carl Gustav Jung abu šie psichologai buvo to meto pionieriai, atradę naują požiūrį į žmogaus psichikos būklę ir sąmonę. Jung’as taip pat buvo puikiai susipažinęs ir su okultiniais mokslais : alchemija, astrologija, t.p.chirologija. Taip kaip Achillinus rašė pratarmę įžangai Cocles’o darbui, taip ir Jung’as rašė pratarmę psichoanalitiko Julius Spier’o knygai apie rankas.

Pirmasis rimtas mokslinis darbas apie rankos požymius buvo atliktas dar 19 a. pradžioje. 1830 m. buvo atliktas pirmasis mokslinis tyrinėjimas dermatoglifikoje bei kiti anatominiai tyrinėjimai medicinoje. Dauguma studijų apie rankas buvo orientuota į psichologiją, pagrindu ėmusi rankos fiziognomiją ir linijas. Psicho-morfognomines studijas Vokietijoje organizavo gydytojas CG Carus. Susidomėjimas dermatoglifika, pirštų ir delno odos raštų studijomis buvo toks didelis, jog 19 a. pabaigoje medicininiai ir genetiniai odos raštų tyrinėjimai – pirštų atspaudai – nulėmė jų panaudojimą policijoje visame pasaulyje. Moksliniai metodai, pagal kuriuos dabar jau buvo interpretuojama ranka, padarė pabaigą prietarams ir šarlatanizmui. Chiromantija tapo Chirologija.

Anatominiai tyrinėjimai

Pirmasis anatominis tekstas apie rankas “The hand, its mechanism and vital endowments as evincing design” buvo išspausdinta 1832 m., kurią parašė įžymus chirurgas Sir Charles Bell. Knygoje jis demonstravo rankos tobulumą, kaip patį jautriausią įrankį ir instrumentą, galintį jausti net menkiausią prisilietimą. Bell (1774-1842) buvo Fellow Karališkosios Kolegijos chirurgas Edinburge ir buvo nervų sistemos anatomijoje pionierius-tyrinėtojas. Jis nustatė esant didesnį nervinį ryšį tarp rankos ir smegenų, negu tarp smegenų ir kitų kūno organų; faktas, kuris buvo naudojamas daugelio chirologų kaip paaiškinimas, kodėl linijos atskleidžia kai kurias asmens sąmonės ypatybes.

Po pirmojo arešto 1933 m. dėl savo žydiškos kilmės, ji pabėgo iš Vokietijos į Prancūziją. Ši akivaizdi nelaimė buvo didžiausio svarbumo jos chirologinėje karjeroje. Būdama tremtyje Paryžiuje, jos medikės kvalifikacija buvo nereikalinga, jei nebuvo leista užsiimti gydytojos praktine veikla. Dėl to Charlotte buvo priversta grįžti prie kitų amatų leidžiančių pragyventi. Nenoriai ji grįžo prie chirologijos.

Prancūzijoje ji susipažino su Aldous Huxley ir Thomas Mann, kurie, savo ruožtu, Charlotte supažindino su įvairiais to meto meninikais. 1936 m. ji išleido knygą “Studies in Handreading”, kurioje buvo trumpi komentarai pagal jos chirologinę metodiką.  Knygos vertė – žymių to meto žmonių: Marcel Duchamp (menininkas, skulptorius), Max Ernst (dailininkas, skulptorius, poetas), Man Ray, Ravel, TS Eliot, Virginia Woolf, George Bernard Shaw – delnų atspaudai.

Vėliau Charlotte Wolff išleido dvi knygas: 1942 m. “The Human Hand”, 1951 m. “The Hand in Psychological Diagnosis”.

Jis daug dirbo su ankstyvu amžiumi ir asmenybės vystymusi. Jo knyga “The Hands of Children” išleista 1944. Joje koncentruojamas dėmesys į rankos ženklus, rodančius vaikų slopinimą arba nenormalų psicho-seksualinį vystymąsi, neurozes, stresus ir vidinius konfliktus, kurie vėliau atsilieptų suaugusiame gyvenime. Šiandien, medicina ir psichologija grįžta prie delno tipų diagnostikos ir mokslinių tyrinėjimų. Medikų draugijos vis dar mokosi, kad ranka gali pranašauti (įspėti) kur ir kas yra daugelio susirgimų priežastys, kurios reikalauja ypatingo (išankstinio) dėmesio. Ranka kaip diagrama, kurioje atsispindi visi žmogaus fiziniai ir emociniai pasikeitimai. Linijos keičiasi, kai keičiatės jūs; kai kurios išnyksta, atsiranda naujos, bet visa tai byloja apie jūsų unikalumą, taip kaip kiekvieno ranka yra unikali asmens nuosavybė.