Atvykę į Likir vienuolyną, apsistojome labai gražiuose ir išpuoselėtuose svečių namuose. Šie namai skyrėsi nuo lig šiol gyventų savo prašmatnumu. Ir maitino mus čia ypatingai gerai. Kaip sužinojome, mes gyvenome šalia Dalai Lamos rezidencijos. Pats vienuolynas mažai kuo skyrėsi jau nuo matytų. Žinoma, jis išsiskyrė tuo, jog čia gyvena 14-ojo Dalai Lamos brolis. Bent jau mums tokia informacija buvo pasakyta.

Vienuolynai panašūs, žmonės – skirtingi

Kaip jau minėjau, vienuolynai panašūs, todėl daug įdomiau man buvo stebėti žmones. Vienuolių delnus stebėjau ir padariau įdomią išvadą. Jie skiriasi nuo mūsų tautiečių delnų tuo, kad turi stebėtinai mažai linijų. Jos gilios, aiškios, bet jų nėra daug. Mąsčiau, kodėl taip yra. Kai delne yra nedaug linijų, tai byloja apie paprastą ir konkretų mąstymą. Tokie žmonės nelinkę „prisigalvoti“ įvairių versijų, kurios galėtų būti, o galėtų ir nebūti. Delno paprastumas jokiu būdu nerodo prastumo. Delne neatsispindi nei dvasingumas, nei intelektas.

Galima tik numanyti, jog žmogus dvasingumo ar išminties galėtų siekti. Stebėjau vietinius gyventojus, jų darbą, buitį, apsirengimą ir kalbą. Jie tokie paprasti! Ir tuo pačiu, padariau išvadą, išdidūs. Gal neteisingai interpretuoju jų elgesį, tačiau jokio žadėto elgetavimo, prašinėjimo kažką duoti nebuvo. Matyt tokį santūrumą, kaip ir mums šiauriečiams, lėmė šaltas, sakyčiau net atšiaurus klimatas.

Vėliau lankėmes Džainų šventovėje Gurudwara ir Alchi – pačiame seniausiame regiono vienuolyne. Savotišką įspūdį paliko Sikhų šventykla Gurudwara. Mums papasakojo šios šventyklos legendą, apie tai kaip Sikhų tikėjimo  pradininkas Guru Nanakas kovėsi su demonu, kuris jį norėjo nužudyti užritindamas ant jo didžiulį akmenį. Mes buvome prie to švento akmens ir iš tiesų matėsi įspaudas labai palašus į žmogaus siluetą. Akmuo maldai atsidavusio žmogaus nesutraiškė, o liko stovėti už jo nugaros. Demonas, pamatęs tokią tikėjimo stiprybę, tapo Guru Nanako mokiniu.

Šventykla, iš kurios norėjosi pabėgti

Sikhų bendruomenė – viena karingiausių Indijoje. Paveiksluose, kurie kabėjo Gurudwara šventykloje, buvo vaizduojamos žiaurios kovų scenos: kertamos galvos, trypiami arkliais priešo kariai, kankinimai ir t.t. Man šiurpas nugara bėgiojo žiūrint į tuos paveikslus. Ir ne man vienai. Tai buvo pirmoji šventykla iš kurios norėjosi kuo greičiau pabėgti. Matyt susikirto mano krikščioniškasis tikėjimo agregoras su sikhų. Nors kai ėjau pro dešimties Gurų paveikslus, mačiau taurius ir išmintingus veidus, kurie tikrai švietė kažkokia nematoma šviesa.

Pagal Sikhų tikėjimą, jie žmones, apsilankiusius švetykloje, nemokamai maitina. Ir mums teko tokia garbė būti jų pamaitintiems. Mes susėdome ant kiliminio tako prie sienos ir paklusniai pasidėję priš save metalines lėkštes ir metalines stiklines, paklusniai laukėme, kol į mūsų lėkštes bus įdėtas maistas. Vyriškis ėjo pro mus ir kiekvienam su dideliu samčiu iš kibiro sėmė maistą ir dėjo į lėkštes. Taip jis praėjo su trimis kibirais, iš kiekvieno įpildamas mums skirtingo maisto: virtų lęšių košės, daržovienės, ryžių. Jų duona panaši į lavašą ir vadinasi naan (mes sakėme nana). Reikia ištiesti abi rankas suglaustais delnais. Jei ištiesite vieną ranką, duonos negausite. Vyriškis nebuvo labia malonus, bet valgyti tikrai negailėjo. Visiems, kas prašė pakartoti, maisto negailėjo.

Baltistanas, Himalajų Baltai

Mūsų kelionės vadai turėjo žinių, kad kažkur Himalajuose gyvena žmonės, labai panašūs į mus: šviesių veidų ir akių. Ta vieta vadinasi Baltistanas. Iškeliavome ieškoti savo šaknų, ieškoti Baltų kaimo. Vykome ten su viltimi sutikti nuo amžių amželių užsilikusių savo protėvių. Deja, aplankytas kaimas ir jame gyvenantys žmonės niekuo nesiskyrė nuo vietinių: tamsūs, rudom akim ir be jokios užuominos į baltus. Nusprendėme, kad tikrieji Baltistaniečiai gyvena Pakistano teritorijoje. Viltis miršta paskutinė. Deja, bet į tą teritoriją mūsų niekas neįleido. Mandagiai paprašė apsisukti ir keliauti savais keliais toliau nuo pavojingai arti atsiradusios Pakistano sienos.

Lamajuru vienuolyne

Ilgesiam laikui apsistojome Lamayuru vienuolyno svečių namuose – viename megiamiausių mūsų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės vienuolynų. Lamayuru gompa viena iš seniausių Ladake (X ar XI amžiaus). Ji yra apie 120 km į vakarus nuo Leho. Lamayuru vienuolyne gausu patalpų bei meno paminklų.  Tačiau palypėjus aukščiau matėsi griūnantys pastatai kuriems verkiant reikia remonto. Šiame vienuolyne , sužinojome, yra net Padmasambavos meditacinė ola. pro mūsų kambario langą, kuriame leidome savo apmąstymų valandas, vaizdas vėrėsi į kiemą, kaip supratau ten buvo vienuolyno mokykla. Nes dienos metu girdėjome šukaujančius vienuoliukus. Kaip ir visur, taip ir čia nestigo turistų iš viso pasaulio. Jie nuolat keitėsi: vieni atvykdavo, kiti išvykdavo.

Vieną diena buvo skirta žygiui (trekingui) į kalnus. Turėjome pereiti perėją, o tai reiškė, kad teks kopti aukštyn. Taip jau lėmė mano žvaigždės, kad buvau pastatyta eilės priekyje ir pagal mano ėjimo tempą orientavosi vedliai. Supratau, kad esu stabdis ir kad nepasimesčiau kalnų platybėse ir aukštybėse turiu pėdinti grupės priekyje. Vėliau padėkos žodžiai už mano „gerą tempą“, reabilitavo mano sužeistą savimeilę.

Kelionė buvo nelengva, bet puiki. Kai nusileidome nuo kalno, kojas atgaivinome lediniame upelio vandenyje. Iš šio 5 kilometrų žygio parsinešiau tikėjimą savo kojomis ir savo valia.  Ir esu be galo dėkinga vadui Haridui, kuris mane laiku ištraukė iš noro pasiduoti ir sustoti (tuo metu atrodė, kad nuo kopimo stačiu šlaitu plaučiai iššoks iš krūtinės). Jis atsisuko ir pasakė: Eik, nesustok. Kvėpuok. Ir aš paklusau. Ir įveikiau tą sunkią atkarpą iki perėjos. Va ko kartais gyvenime reikia: griežto žodžio: Eik.

Kargil-Shrinagar

Iš Lamayuru vienuolyno patraukėme Kašmyro link. Kadangi naujienos apie užlietą Šrinagarą mūsų nedžiugino, turėjome kiek pakoreguoti savo kelionės maršrutą. Vykti į Šrinagaro miestą buvo nesaugu, nes dėl potvynio bet kurią dieną galėjo prasiveržti choleros epidemija. Apie potvynų sužinojau pirmą dieną Delyje. Tris savaites vanduo laikėsi. Todėl grėsmė kilti epidemijai buvo labai reali. Bet apie Šrinagarą vėliau.

Mini autobusais vykome į Kargil miestą. Ten jau dominavo musulmoniška tradicija. Tai supratome, kai išėjome į miestą apsižvalgyti. Nieko nepagalvojusios išėjome trumpomis rankovėmis. Ėjome nedidele grupele, kurioje buvo ir keli vyrukai. Netrukus pastebėjome, kad keistai daug traukiame dėmesio. Iš savo palydovų gavome išmintingą patarimą, rankas ir galvas prisidengti skarelėmis ir šaliais. Tik tada suvokėme, kad iš tibetietiško pasaulio mes jau išvykome. Šis krašta priklauso visai kitam tikėjimui ir kultūrai. Laimei, ten praleidome tik vieną naktį ir persėdę į didelį autobusą patraukėme tolyn.

Lagaminai ir kuprinės buvo pritvirtintos ant autobuso stogo. Pajudėjome Šrinagaro link. Ši kelionė paliko manyje neišdildomą pėdsaką: turėjau akistatą su savo baime- aukščio baime. Kelias, kuriuo važiavome, vietomis buvo toks prastas, jog jo praktiškai nebuvo. Mes važiavome serpantinais, su labai lenktais posūkiais. Išnirus iš vieno posūkio, prieš akis atsivėrė tokia aukštybė, tokia bedugnė. O kelias tuo metu taip suprastėjo, kad autobusas ėmė pavojingai svyruoti važiuodamas per akmenis.

Nedraugiški žvilgsniai

Sėdėjau lango pusėje. Apie grožio suvokimą, kuris atsivėrė , negalėjo būti nė kalbos. Meldžiausi, kad tik sėkmingai pravažiuotume tą baisiąją trasą. Manau, kad tie, kuriems teko kada vykti panašiais keliais, mane gerai supras. Laimei šis siaubingas kelio ruožas baigėsi, aukštis mažėjo, mes buvome sveiki ir gyvi. Kažkas vėliau prasitarė, kad matė bedugnėje nukritusį automobilį. Džiaugiuosi, kad mano akys to nematė.

Apsistojome kaimelyje 70 kilometrų nuo Šrinagaro. Pirmą kartą per visa kelionės laiką sutikome nedraugiškai į mus nukreiptus žvigsnius. Vietiniai gyventojai nerodė jokio prielankumo, todėl stengėmės niekur daug nevaikščioti. Ypač vienos. Vieną dieną, sėdint su kelionės drauge ant upelio kranto, kitoje jo pusėje pamatėme ginkluotus kareivius. Jie sustojo ir sužiuro į mūsų pusę. Jausmas buvo toks pat nemalolus, kaip ir įsimitinais 1991-jų sausį prie televijos bokšto. Laimei, jie nematė reikalo mūsų gąsdinti, ir nupatruliavo tolyn. Gan greitai ir mes dingome iš savo poilsio vietos. Ką ten gali žinoti….

Mano gimtadienis

Diena, kai turėjome iš Šrinagaro oro uosto skristi į Delį, buvo mano gimtadienis. Nuo ankstyvo ryto sulaukiau sveikinimų ir malonių staigmenėlių. Pvz, gavau fantastišką gimtadienio tortą su neakartojama žvakute jame. Astrologijoje yra sudaromas metinis horoskopas, kuris vadinasi Solaras. Jis apima laiką nuo gimtadienio iki gimtadienio. Ir yra labai svarbu, kur „įsijungs“ Solaras. Kai kurie žmonės, specialiai kreipiasi į astrologus, kad šie pasižiūrėtų, kokioje šalyje būtų sėkmingiau sutikti savo gimtadienį. Man jau antrą kartą tenka gimtadienį švęsti gana tolimoje šalyje. Kai grįžusi pasitariau su kolege astrologe, ji man paaiškino, ką „įjungę“ horoskope gimtadienis atšvęstas Indijoje. Vakare, kai vakarieniavome viename iš populiariausių Delio kavinių, gavau tikrą tortą su žvakutėmis. Tai buvo taip nuostabu, jog jau seniai nesidžiaugiau gimtadienio saldumynu taip nuoširdžiai.

Šrinagaras, Delis

Šrinagare mes turėjome aplankyti Dalo ežerą su viešbučiais ant vandens, nuostabaus grožio Mughal sodą, Jėzaus kapą. Tačiau dėl vandens pridarytų nuostolių, pro nelaimės nukamuotą miestą ryžomės pravykti, niekur per daug ilgai nesustodami. Pakeliui spėjome užsukti į Mughal sodą, tačiau potvynio pasekmės buvo matyti gan skaudžiai: nuniokoti augalai, tušti fontanai. Tik medžiai, pasodinti prieš tris, keturis šimtus metų, išdidžiai stovėjo sodo teritorijoje, nebodami nei potvynio, nei stichijos.

Oro uoste buvome nuodugniai ištikrinti. Kas nelabai patiko, tačiau mūsų saugumas to reikalauja, tad su krata teko susitaikyti. Viską atpirko mintis, kad jau skrendame namo. Nes namų buvome pasiilgę labai labai.

Pabaigai

Mūsų grupė iš tiesų buvo nuostabių, kūrybingų, draugiškų ir šviesių žmonių rinkinukas. Kiekvienas savaip buvo įdomus ir kiekvienas vyko savo vidinės prasmės ieškodamas. Dabar rašydama pagalvoju, kad bendravimas su jais, man davė turbūt daugiau patirties, nei pamatyti vaizdai. Bendrauti su vietiniais nelabai turėjome kada. Tik praeidami į klausimą iš kur jūs, atsakydavome iš Lietuvos.

Vėliau supratę, kad vietiniai nelabai supranta kur ta Lietuva, atsakydavome iš Europos. Ir vaikų valkataujančių čia buvo labai mažai. Tik vieną kartą teko matyti ištiestas murzinas rankytes, kurios prašė kažką įdėti į saują. Labai pravertė iš tėvynės pasiimti saldainiai. Labai greitai jie pradingdavo alkanose burnytėse.

Padariau dar vieną išvadą sau: esu lygumų žmogus ir į kalnus noriu žiūrėti iš apačios, o ne nuo jų. Supratau, kad kalnai tai griežta ir , darau išvadą, žiauri stichija. Visomis prasmėmis. Jie duoda žmogui akistatą su pačiu savimi. Tik pabuvus kalnuose, išgrynini savo tikslus ir gyvenimo prasmę. Negaliu pasakyti, kad labai pasikeičiau pabuvusi kalnuose. Ant galvos ar be galvos vaikščioti nepradėjau. Bet viduje gimė vienas kitas suvokimas, kuris, esu tikra, vienaip ar kitaip keis mano gyvenimą.
Ir dar.

Visos kelionės metu, kartojau frazę: Moteris ir kalnuose moteris. Ir išsitraukusi lūpdažį, pasidažydavau lūpas. Va taip, mielieji…

Straipsnis www.alfa.lt 2014-12-11