Delnažinystės istorija

Delnažinystė savo šaknimis siekia dar tuos laukus, kai žmonija pakilo ir ėmė vaikščioti dvejomis kojomis. Žmogaus ranka tapo ne tik darbo įrankiu, bet žavėjimasis jos išvaizda , tapo raktu savęs pažinimo link.

Iš daugelio ankstyvųjų paminėjimų apie delnažinystę yra Kapitono Georgo Wartono vertimas iš Joano Rothman’o “Chiromantiae” (1651). Anksčiausios užuominos apie palmistriją galėtų būti:

Biblija: EXODUS 13:9 “Ir lai tai būna ženklas tavo rankoje…”

Patarlė 3:16 “Ilgas gyvenimas yra jos dešinėje rankoje (delne) ir kairėje turtas ir garbė”.

JOB 37:7 “Jis pažymėjo kiekvieno žmogaus delną, kad šis galėtų žinoti jo darbus”. I Samuel 26:18.

Rytų Indijoje užuomina apie palmistriją : Vasishtha Rule 21.

Nors Indija ir Egiptas turi lygias teises į palmistriją, tačiau vis gi Vakarų Palmistrija labiau linkusi į indiškąjį variantą.

Aristotelis

 Aristotelio (384-322 m. pr.Kr.) traktatai. Apie 350 m.iki Kr. legenda byloja kad Aristotelis, kuris buvo Aleksandro Didžiojo mokytojas, išsiuntė Aleksandrą į Indiją, kad šis kuo daugiau išmoktų apie šį žavingą mokymą. Legenda bylojanti, neva Aristotelis atradęs ant Hermeso altoriaus senovės Arabijos dokumentą, parašytą ant aukso ir atidavęs šį dokumentą Aleksandrui.

Tiesą sakant, Aristotelis minėjo linijų ilgio reikšmes ant delno savo veikale “De Historia Aminalium”. Šis ankstyvas veikalas labai dažnai buvo cituojamas kituose rankraščiuose, o Aristotelis buvo laikomas palmistrijos šalininku.

Šie pastebėjimai apie Aristotelio darbą buvo pradėti spausdinti “Cyromancia Aristotelis cum Figuris” (1491). Tačiau jo autentiškumas yra labai abejotinas. Greičiausiai šis veikalas pasirodė dėl raganų gaudymo, kuris kaip tik tuo metu vyko. Tai buvo vienas iš argumentų, kad chiromantijos menas buvo gerbiamas ir net paties Aristotelio praktikuojamas.

Viduramžiai

Paracelsas (1493-1541)

 

Fludd (1574-1637)

Viduramžiais Katalikų Bažnyčia dėjo visas pastangas , kad įvairūs ezoteriniai mokslai būtų užgniaužti. Jie kaltino visus raganavimu, kurie užsiiminėjo ateities spėjimais, gydymu ir t.t. Tačiau iš visos grupės pranašautojų, mažiausiai nuo inkvizicijos nukentėjo astrologai bei chiromantai. Kai Katalikų Bažnyčia ėmė prarasti savo įtaką visuomenėje, ezoteriniai mokslai vėl ėmė kilti į dienos šviesą. Įžymūs to meto žmonės kaip Paracelsas (1493-1541) ir Fludd’as (1574-1637) garsino palmistriją savo veikaluose.

Viduramžiais įvairios delno dalys buvo grindžiamos astrologinėmis teorijomis, ir ranka turėjo tapti miniatiūriniu zodiaku, atspindintis kiekvieno asmens horoskopą.

Čigonai

Po keleto amžių: Kai čigonai atvyko prie Paryžiaus vartų buvo 1427 metai. Bažnyčia baiminosi, jog čigonai atveš kartu su savimi velnią. Čigonų pranašautojai paaiškino, jog velniai bijo sidabro ir kryžiaus ženklo. Jei laikysite rankoje sidabrinį kryžių, busite išgelbėti. Žinoma, čigonai juk vogė sidabrą.

Po 1437 metų be Sigismundo apsaugos, iki tol čigonai buvo Holy Roman Emperor Sigismundi šnipai, buvo pasmerkti ir minimi su panieka.

Tikėjimas, jog palmistrija yra vien tiktai čigonų pramoga ir pasipelnymo šaltinis, yra be pagrindo. Dar prieš du šimtus metų iki atvykstant čigonams, čia buvo gilios praktinės chiromantijos tradicijos. Čigonų reputacijos dėka, palmistrijos menas išsigimė ir beveik išnyko (šiuo metu, filmuose ir folklore yra klaidingai nušviečiama, jog palmistrija tai čigonų amatas.)

1800 pradžioje delnažinystė vėl ima augti dėka jos naudojimo tokių asmenų kaip Napoleonas, Balzakas, Diuma ir t.t.. Kiekvienas jų turėjo savo asmeninį chiromantą. Tačiau 18 a. visoje Europoje buvo iškeistos kelios naujos knygos skirtos chiromantijai. Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje šios studijos beveik išnyko. Tik Vokietijoje karts nuo karto pasirodydavo nedideli veikalai su chiromantijos aprašymu arba perspausdintos senos knygos. Dauguma autorių nežinomi. Tačiau chiromantine praktika buvo užsiimama. Deja, bet rimtesnio darbo ar studijos, kokie buvo prieš 500 metų, nebuvo.

Galima būtų paminėti 18 a. chiromantę Marie-Anne Le Normand (1768-1842), kuri pristatė savo garsiąsias asociacijas. Ji pranašavo kortomis, iš rankos. Jos įžymioji pora: Džozefina ir Napoleonas. Ir jų abiejų rankų atspaudai, kuriuose gausu mistinių ženklų ir simbolių, kurie, deja, buvo suprantami tik pačiai Le Normand.

Reikia pastebėti, jog iš visų okultinių mokslų 18 a. labai į priekį pasistūmėjo fiziognomika. Johanas Lavatar (1741-1801) Švedų Protestantas iš Ciuricho, pasižymėjo ryškiais polinkiais į misticizmą. Jo veikalas apie 1775 “Physiognomische Fragmente” buvo vienas rimčiausių ir metodiškiausių to meto veikalų. Jis turėjo ne mažą pasisekimą ir labai greitai buvo išverstas į keletą Europos kalbų. Nors savo veikale jis daugiau dėmesio skyrė fiziognomikai, tačiau buvo ir trumpos pastabos apie žmogaus kūno ypatumus, tame tarpe ir rankas. Tai paskatino du žmones 19 a. imtis gilesnių studijų. Francois Gall - frenologija, Casimir D’Arpentigny – chirognomija. 19 a. viduryje atsirado dvi įžymios asmenybės, įnešusios naujo gyvenimo į chiromantiją - Casimir D’Arpentigny ir Adrien Desbarolles.

Captain Casimir Stanislas D’Arpentigny

Captain Casimir Stanislas D’Arpentigny gimė 1798 ir didžiąją savo gyvenimo dalį vykdė karinę tarnybą. Jis įstojo į Prancūzų kariuomenę ir tarnavo prie abiejų Napoleonų I 1814 ir prie Karalaius Luis XVIII iki jo išėjimo į atsargą 1844 (46 metų). Pasaulinio karo metu 1820, kai jis tarnavo Ispanijoje, sutiko jauną čigonaitę, kuri jam būrė iš rankos. Šis netikėtas susitikimas tapo lemiamu ir D’Arpentigny vėliau visą laiką paskyrė rankų studijoms. Jis susipažino su visais Renesanso periodo chiromantijos veikalų tekstais, kuriuos jam tik pavyko gauti ir pradėjo preliminarų rankų tyrimą.

D’Arpentigny savo tyrimus pradėjo visuomenės vakarėliuose, kurie buvo labai populiarūs tuometinėje Prancūzijoje. Juose lankydavosi daug matematikų, mokslininkų, inžinierių, o taip pat ir artistų, poetų, muzikantų. Jis pasižymėjo visus pirštų skirtumus.Vieni pirštai turėjo tendenciją būti gerokai gumbuoti ties sąnariais, kiti ties sąnariais visada lygūs. Jis padarė išvadas, kad skirtingos pirštų formos atskleidžia tam tikras asmens mentalines savybes. D’Arpentigny pirmasis suformulavo rankos formų klasifikavimo sistemą. Iki to laiko, dauguma chiromantų labiau domėjosi delnu, linijomis bei ženklais, bet ne rankos formomis.

Adrien Adolphe Desbarolles

19 a. iškilo dar viena ryški asmenybė - Adrien Adolphe Desbarolles (1801-1882). Jis savo tyrimus apskyrė rankos simbolių tyrimui. Taip kaip D’Arpentigny vystė naują chirognomiją, Desbarolles stengėsi atgaivinti senąsias chiromantijos tradicijas. Savo knygoje “Les Mysteres de la Main” (1859), jis bandė įtikinti skaitytoją, kad jo darbo pagrindu tarnavo moksliniai atradimai tokių asmenybių kaip Gall ir Lavater.

Knygoje t.p.jis pasinaudojo kabalistine chiromantija: “Trijų pasaulių” elementai. 1874 jis išleido kitą knygą “Revelations Completes”, kurioje jis pateikė savo nuomonę apie pirštus ir nykštį, nors jo knygos didžiąją dalį sudarė rankos linijos. 1800 pradžioje delnažinystė vėl ima augti dėka jos naudojimo tokių asmenų kaip Napoleonas, Balzakas, Diuma ir t.t.. Kiekvienas jų turėjo savo asmeninį chiromantą. Aleksandrai Diuma, abu tėvas ir sūnus, buvo po Adolphe Desbarrolles, kuris tapo žinomu kaip moderniosios palmistrijos tėvu. Jis įtraukė į savo sistemą apie rankos skaitymą keletą savo draugo Stanislas d’Arpentigny išvadų, kuris savo tyrinėjimus paskyrė rankų formai.

Vėliau, Carl Gustaf Carus, asmeninis Saksonijos karaliaus gydytojas apie 19 a. vidurį manė, jog primityvi ranka manė, kad dėl evoliucijos atsiranda ryžtinga (reikšminga, tikslo siekianti ) ranka, geriausiai prisitaikiusi prie užgrobimo ar išlaikymo, ir išraiškinga ranka, kuri geriausiai save išreiškia moksle ir tyrinėjime.

Katherine Saint Hill

19 a. pabaigoje Katherine Saint Hill, Ina Oxenford ir Charles F.Rideal įkūrė “Chirologų Draugiją” (“Chirilogical Society”). Jų tikslas buvo įtraukti tolimesnį Palmistrijos augimą, įtraukiant mokslinius tyrinėjimus, ir apsaugoti nuo šarlatanų. Deja, bet jų geri ketinimai baigėsi keletu nenuoseklių knygų apie šį dalyką.1897 Comte de St Germaine (gim. 1846) įkūrė pirmąją Amerikos Chirologų Draigiją Čikagoje. Jis susirašinėjo su Ina Oxenford iš Londono Chirologų draugijos. Tačiau draugija nebuvo tokia stipri, kaip Anglijoje. Tai galėjo būti dėl grupės įkūrėjo nesąžiningumo. Sent Germaine, tikrasis vardas Edgar de Valcourt-Vermont buvo Čikagos leidinio “Čikago Times” žurmalistas.
Tarp 1884 ir 1897 jis išleido tris (o gal keturias) knygas apie delnažinystę. Reikia apstebėti, jog jis iš ties elgėsi nevisai garbingai sau prisiimdamas kitų autorių nuopelnus. Deja, bet jo knyga “The Practise of Palmistry” vis dar perspausdinama.

Cheiro

Viena geriausiai žinoma 19 a. pabaigos figūra airis William John Warner, kuris atvyko su Count Louis Hamon vardu, bet daugiau žinomas kaip Cheiro (1866-1936). Cheiro pasižymėjo ne tik kaip asmuo turintis dovaną okultiniams mokslams, bet ir kaip turintis talentą draugautis su ypatingais to meto žmonėmis. Skaitant jo knygas, ypač autobiografiją, galima sužinoti Kas yra Kas (t.y buvo) Viktorijos ir Edvardo laikų Anglijoje. Jis skaitė Wales (Velso) Princo Edward’o rankas, Generolo Kitchener’io, William Gladstone, Joseph Chamberlain ir dar daugelio kitų įžymių kariškių, teismo atstovų ir politikų rankas Anglijoje ir Amerikoje.
Taip pat jis skaitė rankas ne vieno meno žmogaus : Mark Twain, Sarah Bernhardt ir Oscar Wilde. Jis garsėjo kaip legendinis chiromantas. Tačiau jo darbuose sunku įžvelgti nors vieną jo “pranašiškos jėgos” patvirtinimą. Jis dėstė sistemas, kurios jau buvo žinomo, tačiau jose nebuvo nė vieno jo pačio atlikto stebėjimo. Daugelį savo pranašysčių jis gaudavo savo neįprastų galių dėka. Jo knyga “Cheiro’s Language of the Hand” buvo viena perkamiausių to meto knygų. Šioje knygoje nebuvo nieko naujo, ko nebūtų buvę kitose tokio pobūdžio knygose. Išskyrus keletą įžymių to meto asmenybių atspaudų, kuriuos jis labai apdairiai panaudojo savo naudai. Nepaisant to jis buvo gerbiamas delnažinys, jo ego buvo absurdiškas, ir savojo vardo Cheiro garbinimas tapo žinomas iki šių dienų.

William Benham

Ranka kaip diagrama, kurioje atsispindi visi žmogaus fiziniai ir emociniai pasikeitimai. Linijos k

20a. pr. pasirodė dar vienas garsus veikalas “The Laws of Scientific Hand Reading”, kurio autorius William Benham. Ši knyga išspausdinta 1900, buvo perkama daugelyje knygynų, ir buvo ganėtinai turtinga stebėjimo medžiaga. Šiandien, medicina ir psichologija grįžta prie delno tipų diagnostikos ir mokslinių tyrinėjimų. Medikų draugijos vis dar mokosi, kad ranka gali pranašauti (įspėti) kur ir kas yra daugelio susirgimų priežastys, kurios reikalauja ypatingo (išankstinio) dėmesio.
eičiasi, kai keičiatės jūs; kai kurios išnyksta, atsiranda naujos, bet visa tai byloja apie jūsų unikalumą, taip kaip kiekvieno ranka yra unikali asmens nuosavybė.

Modernioji Chirologija

Antroje 19 a. pusėje ypač išaugo susidomėjimas okultinėmis ir ezoterinėmis idėjomis, ypač buvo žavimasi Rytų mintimis ir Rytų tradicijomis. Indų jogai ir svamiai Anglijoje skaitė paskaitas ir demonstravo savo išmintį, Budistiniai tekstai buvo verčiami į Europos kalbomis, ir tokios grupės kaip “Theosophical Society” (teosofinė draugija) ir }”Golden Dawn” (Auksinė Aušra) skatino naujų egzotinių idėjų Europoje plitimą. Lygiagrečiai su okultinėmis idėjomis, vyko susidomėjimas vidinėmis proto galiomis. Sparčiai ėmė vystytis psichologija, ypač studijos apie psichoanalizės būdus. Sigmund Freud ir Carl Gustav Jung abu šie psichologai buvo to meto pionieriai, atradę naują požiūrį į žmogaus būklę ir sąmonę. Jung’as taip pat buvo puikiai susipažinęs ir su okultiniais mokslais : alchemija, astrologija, t.p.chirologija. Taip kaip Achillinus rašė pritarimą įžangai Cocles’o darbui, taip ir Jung’as rašė pratarmę psichoanalitiko Julius Spier’o knygai apie rankas.

Pirmieji moksliniai rankos tyrinėjimai

Pirmasis rintas mokslinis darbas apie rankos požymius buvo atliktas dar 19 a. pradžioje. 1830 buvo atliktas pirmasis mokslinis tyrinėjimas dermatoglifikoje bei kiti anatominiai tyrinėjimai medicinoje. Dauguma studijų apie rankas buvo orientuota į psichologiją, pagrindu ėmusi rankos fiziognomiją ir linijas. Psicho-morfognomines studijas Vokietijoje organizavo gydytojas CG Carus. Susidomėjimas dermatoglifika, pirštų ir delno odos raštų studijomis buvo tiks didelis, jog 19 a. pabaigoje medicininiai ir genetiniai odos raštų tyrinėjimai - pirštų atspaudai - nulėmė jų panaudojimą policijoje visame pasaulyje. Moksliniai metodai,pagal kuriuos dabar jau buvo interpretuojama ranka, padarė pabaigą prietarams ir šarlatanizmui. Chiromantija tapo Chirologija. Anatominiai tyrinėjimai Pirmasis anatominis tekstas apie rankas “The hand, its mechanism and vital endowments as evincing design” (Ranka, jos mechanizmas ir svarbiausi gabumai kaip konstrukcijos liudijimas) buvo išspausdinta 1832, kurią parašė įžymus chirurgas Sir Charles Bell. Knygoje jis demonstravo rankos tobulumą, kaip patį jautriausią įrankį ir instrumentą, galintį jausti net menkiausią prisilietimą. Bell (1774-1842) buvo Fellow Karališkosios Kolegijos chirurgas Edinburge ir buvo nervų sistemos anatomijoje pionierius tyrinėtojas. Jis nustatė esant didesnį nervinį ryšį tarp rankos ir smegenų, negu tarp smegenų ir kitų kūno organų; faktas, kuris buvo naudojamas daugelio chirologų kaip paaiškinimas, kaip linijos atskleidžia kai kurias asmens sąmonės ypatybes.

Charlotte Wolff

Charlotte Wolff (1897-1986)viena iš chirologijos tyrinėtojų, kuri savo studijas paskyrė psichiškai atsilikusių ir psichiškai nesveikų asmenų rankų tyrimui. Kaip kvalifikuota gydytoja ir psichoanalitikė, ji buvo viena iš nedaugelio moksliškai kvalifikuotų žmonių, kada nors atlikusių mokslinius diagnostinius rankos tyrinėjimus. Daugiau, ji buvo viena iš keleto žmonių palikusių patirtį rankos modelių empiriniuose tyrinėjimuose, kuris kaip rezultatas tapo tikra chirologine diagnoze ir neabejotinu moksliniu pagrindu. Charlotte Wolff užaugo Danzig ir stugijavo mediciną ir filosofiją Konigsbergo, Freibergo ir Berlyno universitetuose, po stažuotės praktikavo kaip gydytoja 1925. Dirbdama gydytoja Berlyne, ji susidomėjo chirologija 1931, po to kai jos draugė paskaitė iš jos delno pagal Juliaus Spier’o knygą. Ji buvo taip sužavėta, jog netrukus užsiregistravo į kursus gydytojams. Jos gydytojos kvalifikacija suteikė galimybę greitai pradėti medicininius tyrinėjimus ir dvidešimties metų bėgyje ji savarankiškai tyrinėjo medicininę ir psichologinę rankos svarbą. (Po pirmojo arešto 1933 dėl savo žydiškos kilmės, ji pabėgo iš Vokietijos į Prancūziją. Ši akivaizdi nelaimė buvo didžiausio svarbumo jos chirologinėje karjeroje. Budama tremtyje Paryžiuje, jos medikės kvalifikacija buvo nereikalinga; jei nebuvo leista užsiimti praktine veikla ir dėl to buvo priversta grįžti prie kitų amatų leidžiančių pragyventi. Nenoriai ji grįžo prie chirologijos. )

Julius Spier

  Taigi, po 200 metų , apie 1650-1730, mes sužinojome iš Juliaus Spier’o (Jungo mokinys), kad palmistrija buvo viena iš mokymo programų Vokietijos universitetuose: Leipcige ir Halle. Spiers’o knygos “The Hands of Children” įžangoje Jungas rašė: “ …Natūralių Mokslų iškilimas, racionalumu dvelkiančiame aštuonioliktame amžiuje su jam būdinga panieka ir šmeižtu senovės mokslams (astrologijai ir rankos skaitymui), tačiau kurie pelnytai gali didžiuotis savo tūkstantmetine istorija.”

Julius Spier ilgai ir apdairiai dirbo chirologijoje, praleido trisdešimt metų studijuodamas rankas. Jis turėjo mediko ir psichiatro kvalifikaciją ir po Jungo dirbo kaip psichologas analitikas. Jis daug dirbo su ankstyvu amžiumi ir asmenybės vystymusi. Jo knyga “The Hands of Children” išleista 1944. Joje koncentruojamas dėmesys į rankos ženklus, rodančius vaikų slopinimą arba nenormalų psicho-seksualinį vystymąsi, neurozes, stresus ir vidinius konfliktus, kurie vėliau atsilieptų suaugusiame gyvenime. Šiandien, medicina ir psichologija grįžta prie delno tipų diagnostikos ir mokslinių tyrinėjimų. Medikų draugijos vis dar mokosi, kad ranka gali pranašauti (įspėti) kur ir kas yra daugelio susirgimų priežastys, kurios reikalauja ypatingo (išankstinio) dėmesio. Ranka kaip diagrama, kurioje atsispindi visi žmogaus fiziniai ir emociniai pasikeitimai. Linijos keičiasi, kai keičiatės jūs; kai kurios išnyksta, atsiranda naujos, bet visa tai byloja apie jūsų unikalumą, taip kaip kiekvieno ranka yra unikali asmens nuosavybė.

Reklaminis skydas
Reklaminis skydas
Reklaminis skydas
Reklaminis skydas
Reklaminis skydas
Reklaminis skydas
Reklaminis skydas
LithuanianRussianEnglish

"Dievas uždėjo antspaudą ant kiekvieno žmogaus rankos, kad visi žinotų jo valią" Jobo knyga XXXVII;7